Bažnyčios ir religinės organizacijos beveik visada yra pelno nesiekiančios organizacijos, organizuojamos pagal Vidaus pajamų kodekso 501 straipsnio c punkto 3 papunktį. Kadangi bažnyčios tarnauja, kad tarnautų žmonių dvasiniams poreikiams, skatintų bendruomenės jausmą ir imtųsi labdaros, jie yra neapmokestinami mokesčiais ir jiems leidžiama priimti be mokesčių. Ir nors bažnyčioms neleidžiama uždirbti pelno, jos gali valdyti įmones pajamoms, įskaitant nuomos savybes.
Pelnas
Ne pelno organizacijos turi direktorių valdybas, bet neturi savininkų. Jie techniškai yra korporacijos, tačiau, siekdami išlaikyti savo nepelno statusą, jie negali generuoti ir perduoti pelno. Tai reiškia, kad visos pajamos turi būti naudojamos ne pelno organizacijos veiklai. Todėl bažnyčia gali išleisti savo pajamas iš darbuotojų atlyginimų, pastatų priežiūros, švietimo ir labdaros programų.
Turtas
Bažnyčios, kaip ir visi kiti nepelno subjektai, gali turėti nuosavybę ir ją naudoti įvairiais tikslais. Dauguma bažnyčios organizacijų turi savo bažnyčios pastatus, o daugelis jų perka papildomus žemės sklypus. Bažnyčios gali valdyti nuomos savybes ir netgi įmones, kad gautų pajamų degalų operacijoms, atitinkančioms religinę organizaciją. Iš tiesų nuomos pajamos gali būti patikimesnės ir nuoseklesnės nei pinigų aukos.
Apskaita
Vidaus pajamų tarnyba atidžiai stebi ne pelno organizacijas. Ji mano, kad 501 (c) (3) statusas yra privilegija ir reikalauja, kad organizacijos ir jų direktoriai tvarkytų išsamią pajamų, išlaidų ir turto apskaitą, kad įrodytų, kad organizacijos naudoja pinigus labdaros ir socialiniais tikslais ir kad direktoriai ir pareigūnai nesinaudoja savo organizacijomis kaip priekis išvengti mokesčių.
Pardavimai
Kai bažnyčia parduoda bet kokį nekilnojamąjį turtą, įskaitant nuomojamą turtą, ji turi tvarkyti pajamas taip pat, kaip ir visas kitas pajamas. Pajamos, gautos pardavus turtą, turi grįžti į bažnyčios veiklos ar kapitalo fondą naudoti kitiems bažnyčios projektams, pirkimams ar pastangoms.
